Tema[..D..]

( skiriu mano K. )
išskaitai tamsos
likučius iš mano akių
smulkini mano
nemigas
trini mano
vienatves
-… žinai, – sumirksiu.
– Juk gražiausia tyla
prieš aušrą.
– Tyla saugo. –
Srovena žodžiai
tavo lūpomis.

(skiriu M.)
– Tu tik migla, angele mano,
be sparnų, bet su dideliu noru
gyventi, katinišku žvilgsniu
ir spalvų puokšte ant krūtinės.
vis klausinėji manęs apie jūrą
o aš vis teisinuosi
kad nemoku nupiešti begalybės
tik akimirką
šypsaisi
sudėlioji akmenukus
ant tekančio smėlio
ir pasileidi basomis
per kabančius sodus
žinai tiesą
— sparnai netikintiems —
– Tu jau ryškėji, mano angele.

(skiriu mano K.)
išgėriau Tave visą
Gyvybės syvais
alsuojančią
mėnesius truksianti
Sausra gyvybę
naują atneš

(skiriu A.) Mano mažojo – katiniškos akys kartais paveiksliškai žiūri į tolumas o kartais valiūkiškai šypsosi lyg žinotų tiek kiek aš net neįsivaizduoju. Mažojo draugai – du geltoni drambliai – kitoje upės pusėje įmerkę uodegas į vandenį svajingai užvertę galvas į aguonomis pražydusį dangų. kuomet vypteli žaibas, jie suploja didelėmis oranžinėmis ausimis, suteškena uodegomis srovę, o aš išgirstu...

(skiriu M.) aš nemoku nupiešti rudens bet moku jame gyventi o tu gali akimirkon įšaldyti amžinybę vis dengiuosi nemigom nuo saulės kad ši neišdžiovintų sielos tu kiekvieną rytą renki nuo palangių rasą lipdydama iš jos krištolinį rutulį sapnams nuraminti būna kalbamės tylėdami keičiamės šypsenomis margindami dangų begalybių raštais bet dar dažniau stebim laumžirgius ir stebimės – kaip giliai...