esu migla
uždengusi bažnyčios bokštus
tas šiurpas
kūnu slenkantis žemyn
ir juokas įžūlus
ant tilto byrant pelenams
liguistas potraukis anksti numirti
esi migla
sustingus sąmonei
kur begalybės nebėra
tiktai bedugnė
šypsais suspėjęs mirčiai pasakyti
– memento mori su visais kartu
