užmigau prie upelio
medžiai vis ošė gyvenimą
vanduo mintimis čiurleno
girios tankmėj žvėrys
naujais takais klajojo
užmigau prie upelio
kai voras savo tinklą užmetė
ir mane į didžiulį kokoną
susuko
užmigau prie upelio
metų laikams tykiai
pro šalį slenkant
gyvenimo saulėlydyje
drugeliu pavirtau
vėl pabudau prie upelio
Žinai, metas galvoti apie knygą 🙂