laikas nublukina
tuščių akiduobių žvilgsnį
iš rūko belieka
tik trupiniai
tik dulkės ant
prisiminimų lentynos
brendu per mirusių lapų plokštikalnį
ir žinau
pavasario nebesulauks
nei viena mintis nei sapnas
anei voratinklio gija įpinta į begalybę
—
šukuoja plaukus undinė
prie upės prie kūdros prie balos
tekšt batuota koja per vaizdą
ir nebėr
o
buvo
žuvo
puvo
o
kas atsakys
