Žvelgiu į voratinklio gijas ir matau delnų linijas.
Pagaliau supratau – voras mezga savo voratinklį turėdamas paprastą tikslą, juk kiekvienas žmogus turi jam paskirtą vorą, nežinia kas jį paskyrė, tačiau turi. Ir štai voras mezgą voratinklį. Kiekviena linija – tai to žmogaus, kuriam jis yra priskirtas, tam tikras gyvenimo momentas.
O dabar įsivaizduokim: vieną rytą žmogus atsikelia, apsirengia ir išeina į darbą. Pakeliui eidamas jis užkliūna už voratinklio ir net jo nepastebėjęs nutraukia. Kas įvyksta kitame pasaulio gale, o gal ir visai šalia? Kažkoks kitas žmogus staiga suklumpa susiėmęs už širdies, o gal ne vietoj bando pereiti gatvę…
Ar jis mirs?
Dabar viskas priklauso nuo to, kaip stipriai buvo sutraukytas voratinklis. Ir jei voras ne tinginys, gal sugebės iš naujo suausti voratinklį.
O kas atsitinka vorui, jei žmogus miršta? Jis nebegali daugiau austi tinklo, lėtai nyksta šešėlyje. Kiekvienas saulės spindulys artina visiško nieko akimirką. Bet vieną dieną į to voro vietą arba visai šalia tos vietos atsiranda naujas voratinklis.
Nesibaigianti Gamtos gyvenimo linija? Ar voriškas instinktas austi ir austi?
Galvoje virpa mintis, kurią bijai ištarti garsiai:
– Ar matai voratinklį tunelio gale?
