stebiu vaško trupinius
ant tuščio butelio
tai spąstai merdinčiom vėlėm
patyrusiom dvasios koroziją
sako
vėlinių metu vyksta keisti dalykai
varnos buria viena akimi
šunys miaukia pusbalsiu
vėjas pakvimpa kepintais obuoliais
kelius nubarsto cinamonu
tik mes suskaldom savo vienatvę
į dvylika lygių dalių
per pusę kūnui ir kraujui
—
nedek žvakės ant savižudžio kapo
juk kelias namo veda
per karmos labirintus
