lūžtant dangaus ledui
pro plyšius išslydę voratinkliai
pagauna įsuka suapvalina
šimtamečiai senoliai
susėdę ratu stebi dangaus lyčių tėkmę
taip apmąstydami vientisumą
nurimstu savam kokone
kur vertikalė sutampa su horizontale
nebelieka erdvės
tik pulsuojantis laikas
tarp begalybės minčių
– mylėk Vienį savyje
choru pabaigia senoliai——-
—–
———plyštant kokonui Vienis nustemba
