dievas apsigyveno kriauklėje
—
pridėjęs ausį gali išgirsti
dainą apie
nuskendusių laivų
aimanas į begalybę
išsiliejusius horizontus
savo noru
bedugnėn
garmančias jūras
ir
keistą ciklopą įkalinusį
save butelyje
vietoj raštelio
—
būna dienų kai dievas
išlenda iš kriauklės
eina pakrante
beria akmenukus
iš saujos į saują
taip lėtina laiką
kartais sutinka
smėlio pilių statytojus
vis klausiančius apie
– vienatvę kopose
– vienatvė bijo kalbos bijo tylos
bet dievina muziką
ir smėlio kuždėjimus
—
kai būnu prie jūros
visada ieškau kriauklės
gal
rasiu
taigi gražu…
+