iš bedugnės į bedugnę
per kirmgraužą laike
lyg krioklys įkrinta
švytėjimas
tai mėnulžuvės aura
kvepia cinamonu
kuomet žydi sakuros
o vėjas skriedamas pažeme
skaičiuoja skarabėjus
– niekis tik būdas niekinti būtį –
kužda moiros barstydamos žiedlapius
po Paukščių Taką
mėnulžuvė užmerkia akis
ir niekis ir būtis
telpa joje virsdami
gyvenimais
—
tūkstančiai sielų Paukščių Take
pakvimpa cinamonu
