kelio dulkės ką tik
sutrypė mano bandymą
ištrūkti pakilti pamilti
išnykti
sėdžiu ant kelmo
rankoje laikydamas veidrodį
ir žodžiai ištrūkę iš pasakos
paklysta realybėje
– Veidrodėli, Veidrodėli, kas pasaulyje?..
o šalia
kelio dulkėse žiba
tavo paskutinis sakinys
– Niekada nežiūrėk į veidrodį –
savęs ten nerasi…Niekada!
grįžtu į miestą
kur šaligatviais vaikšto
prakaito ir tepalų kvapas
prisuku porą varžtų
kad mesijas galėtų skristi
tolyn nuo miesto
kuris jį atstūmė
