prasilenkimai

– Apkaba tuščia… –
supratau ir
apkabinau
medžio kamieną,
o išėjusiems
atskleidžiau
paslaptį tyliai:

– Mano rankose nieko nėra
per stipriai įsikibau į žemę,
kuri seniai nebevaisinga.

Netikėjo manim.
Nepatikėjo. O gaila…
Be reikalo grįžo.