kalnai užsimerkė
ryškus ruduo akina
veidrodinius karpius
ežero dugne vėją
nešantį vienišus sapnus
apie raudoną šermukšnį
baltame debesyje
sėdintį juodą varną
ieškantį išminties dulkių
žydrą akmenį saugantį
jas knygų lentynose
kalnai spalvų neskiria
bet tiki istorijomis
kurias pasakojame
lapams beldžiant į langus
dažniausiai sau
– Žmonės – juk tai melancholija…
