gyvenu citrinoje
cukraus pudra
pasibarstydamas
pasikalbu su sėklomis
kabinu girliandas
akių tinklainėse
įžiebiu šypsenas
veiduose kartais
snukiuose
visi jie vienodi
aš jų neskiriu
vis dažniau manęs
tyko išvirkščia baimės
pusė kai ji sėlina
vangiai popkornais
įsisupusi
viskas mano laikas
baigiasi grįžtu atgal
į citriną
gaila pudros nebeliko
reiks barstyti druską
