katiniškos pėdos ant
laiptų į dangų
tykiai garuoja
ryto erdvėj
žvilgsniu užkliudau
gervių virtinę
pabyra
monetos iš sugnaiužtos
saujos
užtraukiu užuolaidas
prieblandoj sugirgžda
veriamos durys
tai tik kalbantis katinas
po naktinės sielų medžioklės
nusilaižo ūsus ir sumurkia
– Tam, kad pažintum dievą,
atimk iš jo viską, kas žmogiška.
Miaumrrrrrr.
😀
negalėjau nenusijuokti skaitydama.
Tik drįsčiau suabejoti, aš būtina iš dievo žmogiškumą atimtą 🙂
Žavus šis. Kažkuo kitoks nei kiti taviškiai. Turbūt dėl užuolaidų ir durų motyvų, kurie žymi kažką realaus, pažįstamo, kasdieniško. Nes šiaip tavo darbuos labai daug įvaizdžių, kurie atgyti gali tik galvoj, beveik nieko bendro neturi su materealiais pojūčiais; tai fantazija, filosofija.
Ir dar tos garuojančio pėdos…
Gerai (: