sušąlusia duonos pluta
iriuosi į kitą krantą
kur Ra paslapčių saugotojas
atsukęs kairę akį
į ugnikalnių išvagotą žemę
ištiesiu trikampiais apraizgytą ranką
ir įmetu žvyną į aukų dėžutę
Anubis patenkintas išsišiepia
pamirko plunksną į rašalą
ir man ant kaktos išraito
– A – t – l -e -i – s – t – a –
o sau po nosim suburba:
– Juk Kalėdos…
gaunu instrukciją
___pastatyk kryžių ašigalyje
išbarstyk veidrodžio dulkes po
saulės pievas ir nupiešk
ciklopui akį saugok
kad vėjo malūnai stabais nevirstų_____
nusileidžia ranka ant peties:
– Atsikvėpk, Lancelotai, šiąnakt į mūšį nejosime.
Ranubis? 😀 neįskaitau. Nuo daug skaitymo suprastėjo regėjimas…
Antroji dalis užkabino labiau, ypač apie atleidimą. Ir paskutinis sakinys.
Anubis egiptiečių mitologijoje – pomirtinio pasaulio dievas, balzamavimo viešpats. Dievo vardas Anubis reiškia „puvimas“. 🙂