pagirdyk mane iš delnų
užrištomis akimis
troškimais iš šulinio vidurnakty
kai akligatviuose budi benamiai
išvesk pro minkštas sutemas
kur drėgnuose virpėjimuose
slepiasi pažinimas
išgersime taurę iki dugno
p a e i l i u i
tu – aš aš – tu
tapsime kūnu
kol su paskutiniu iškvėpimu
virsime žodžiu
(apie būtį)
(apie būtį) > man ir be šito sueitų.
Šiaip gražu labai.
pagirdyk mane iš delnų
užrištomis akimis > šitoj eilėraščio vietoj būnant sentimetaliau nusiteikus, net ašarą nubraukt galima :))