pro plyšį
erdvėje/laike/mintyje/nebūtyje
įslįsta dievas
kuo daugiau
tuo labiau man kyla noras
beprotybėje įsodinti meilę
jūrai užauginti sparnus
o dangui ironišką šypseną
tuo labiau prisimenu
vaikystėje sapnuotus sapnus
apie parašiutu besileidžiantį begemotą
mėnulio jūromis ropojančias skruzdes
ar mėlyną žmogutį kalbantį su migla
ir dar pamenu tą keistą sakinį
kurio niekaip nesupratau
– Maištininkas žuvo! Tegyvuoja Drakonas!
šiandien groju Requiem fleita
abipus plyšio esantiems
ir vis primenu
– svirplių tyla nurimsta –
