užribio pokeris

mačiau kaip šešėliai virsta žmonėmis
o žmonės užsiaugina sparnus
vien tam kad paneigtų evoliuciją

žiupsnis po žiupsnio kaupiau dulkes
Knygos puslapiuose
ir vis stebėjausi nebūties trapumu

o dabar

[ – gyvenimo srovės atvirai tyčiojasi iš žilagalvių ] burnoja kaimynas iš dešinės

{- tai neturi reikšmės }
prieštarauja balsas kairėje
{- visi atsakymai vandens stiklinėje }

spaudžiu rankoje penkis tūzus
ir triumfuodamas klausiu dievo

– na kur tavo šešėlis

jo akyse suteliūskuoja velniūkščiai
ir dėdamas ant stalo šešis tūzus
įtikinamai sušnabžda

– purslais po pasaulį išsitaškė

—

vėl permaišau