Kai studijavau N.Milerius kalbėjo apie tai, kad kapitalistinės visuomenės kinematografija pelningai eksploatuoja pasaulio pabaigos idėją. Vakar pažiūrėjau filmą High-Rise. Supratau kad kapitalizmo varikliukas puikiai išnaudoja ir pačios kapitalistinės visuomenės kritikos idėją. Idėją, kad kapitalizmas jau visiškai atgyvenęs reikalas, nebesugebandintis dorotis su kasdienybe. Nors pats filmas nieko...
mane persekioja
žvilgsniai žmonių
kurių nesutikau
balsai
kurių nespėjau išgirsti
veidai
kurių nepastebėjau
gal todėl visi sutikti žmonės man atrodo jau kažkur matyti?
vis laukiu įkvėpimo apie nieką
apie viską sulaukiu, bet vis užmirštu užrašyti
šypt
šiąnakt sapnavau po daugelio naktų tamsumos
buvo daug spalvų ir mažai siužeto
daug erdvės ir visiškai nebuvo laiko
o paskui tik šypt
rytas
štai taip
o tada mokesčių reformos Donaldas ( bet ne ančiukas ) ir daug visa ko
o kur spalvos?
ech
Kartais atrodo, kad visa prancūzų kinematografija kiaurai persmelkta A. Camus ir G. Bataille – kaltės ir idee fixe jei dievo nėra – tai viskas galima(?).
apie nieką, bet trumpai. šypt. tikiuosi dar ne.
.
Komentaras