ranka rankon
petys petin kad tik
neišnyktų pasmerktumo jausmas
būm
mataruojam kojas
ištiesę pro turėklus
atrodo lyg bėgtume
nuvažiuojančių traukinių stogais
įsikišam siūlą į ausis
kad nebegirdėtume tylos
būm
per smuiko stygas
minoras iki koktumo
išsilieja
šviesa ant šešėlių
jie nenyksta bet
transformuojasi į
klajojančius riterius
ieškančius įėjimo į olą
būm
pabyra žodžiai pasmerkti
būti prasmėmis
laisvė tik ten kur nėra
lygybės būm
bumt
