skandinu tylą
virpančiais pirštais artėdamas
prie ištakų
kur
įėjimą saugo trys liūtai
gyvačių kūnais
susisukę spiralėmis
atima visus prisiminimus
kad taptum tik
tuštumoje byranti
geltona šviesa
alkano šalčio
—
vėl skandinu tylą
prie išėjimo į nebūtį kur
per daug tekančio vandens
ir
nė vienos žuvies išsigelbėjimui
