(skiriu M.)
pamenu kai pirmą kartą pamatei dangų
gulėjai ant mano rankų
žvelgdama į tą neaprėpiamybę virš galvos
tada pasisukai į mane lyg klausdama
– ar tikrai mes viso to dalis
—
šypsojausi
o tu sapnavai
delnų linijas susiliečiančias už horizonto
tikros nežinomybės pėdsakus sniege
lietų šnibždantį eiles krintantiems lapams
vaivorykštes jungiančias anapusybes
ir tylą virstančią išmintimi tik suskambus muzikai
—
prisiminsi pirmą kartą
pamatytą dangų
