(skiriu mano K., A. ir M.)
aš neturiu krištolinio rutulio
nieko nesuprantu kavos tirščiuose
ir delnų linijos man tik brūkšniai delnuose
o runos – įmantrus žodis
bet aš viską žinau
apie varveklius augančius šaknimis į viršų
apie lapus krentančius žemyn
vien tam kad išgirstų kojų šiugždesius
apie norų kupiną skęstančią žvaigždę
ir dar jiems patinka kai pasakoju
apie Marse gyvenančius žmones
apie raudonus kanalus ir kanjonus
apie laiko tunelius
subėgančius į vieną tašką
tu šypsaisi ir tykiai pritari man:
– Šiąnakt mūsų sode pražydo susivėlęs kaštonas
+… matau jus visus 🙂