Kada nors…
Kada nors
kur pievoj pienių vyną verda
nykštukai žali su laumėm kartu
ir šoka nutrūktgalvišką kankaną miško
gėrybėm apsikarsčiusios sraigės
ten prie šiąnakt užšalusios vasaros kūdros
su juodvarniu ant slenksčio
kada nors
kai tylai ištirpus po garvežio bėgiais
sustos pailsėt arkliavagis
žydro ryškumo auksinėm akim
ir atvers delnus pasitikti
grįžtantiems balsų aidais
kada nors
šalikelėje ilsintis kelmui
sustos palei sienas
gilus duobkasio atodūsis
ir plazdens šviesos žvakučių pavidalu
keliaujantiems pietietiškų jūrų
pakrančių maršrutais
kada nors
ant laiptų suklupęs
katino paleistas žiurkėnas
dovanos savo šypsenai laisvę
skraidyti ir erzinti pykstančius
bet padėti ištroškusiems
ryto saulės laukiantiems
kada nors
pasigausiu iš kamino kylanti dūmą
ir atlėksiu per byrantį laiko koridorių
tik vėjo nebus ir gyvenimo galo
žalias smaragdas spindės
iš pasakos vaikystėje neperskaitytos
kada nors
dar truputį ne
šiandien
