klonuoto dievo sapnai
virsta tikrove
kai lietaus išguldytose pievose
pakvimpa rudeniu
o mes
copypaste
pasidaliname delnuose
išskobtomis stigmomis
ir naiviai tikimės
kad proto ir jausmo ekstazėje
susiliesime su Vieniu
—
klonas iškelia pirštą
ir žaibolaidžiais
žodžiai nuslysta
– tokių kaip aš
– Begalybė
—
vienatvės skonio nežino
dievas klonuotas
keli pastarieji tavo darbai vėl lengvai „įlenda“ į mane. Taupūs ir… Kažką savy turintys. Kas atliepia ir palieka daugiau nei vien „perskaičiau dar vieną eilėraštį“. Žodžiu, prasibrauna į vidų.
Tik „klonuotas dievas“ skamba per įmantriai man:)