aš esu aklo šuns vedlys
per suveltų siūlų kamuolį
link išėjimo iš labirinto
kur tekanti saulė viską
paverčia pelenais ir
tikėjimas virsta dulkėmis
o niekis atsisėdęs į sostą
pilstydamas iš tuščio į kiaurą
juokiasi iš tų kurie dar turi noro
kabintis į gyvenimą be daiktų
—-
užtraukiu užuolaidas ir atgulu prie šuns kojų
– Šiandienos srautas per toli mus nunešė, – lyžteli veidą.
– Šiandienos nėra, – atsidūstu. – Tik pentagramos viduje tūnantis abejingumas.
Pirmame posme patiko konstruojama kalba. Sklandi, lengvai skaitoma.
juokiasi iš tų kurie dar turi noro > čia turbūt kaip kas, bet aš mėgstu šalutinius sakinius pakeisti kokia nors sakinio dalimi. Kitaip tariant, rašyčiau „juokiasi iš vis dar turinčių noro“. Apskritai antras posmas jautrus, palietė.
O trečiam taip ir pajunti šuns lyžtelėjimą:) manau, jei sužaidžiama skaitytojo emocija, darbas sėkmingas:)
Kai gegužės diena nebekvepia alyvom ir palydovais lieka tik lietus ir vėjas, ateinu pas tave, „užtraukiu užuolaidas ir atsigulu prie šuns kojų“…