žvelgiu
į vidinę veidrodžio pusę
kur Česyro katinas pametė savo šypseną
beliko ūsai ir verkiantis Pjeras
uždangai plyštant
pasirodo balerina laikydama rankoje
tuziną lauko gėlių
ji supasi būties verpetuose vis
giliau grimzdama gelmėn
lyjant lietui
ritmingai sukasi sena apiplyšusi šarmanka
visi puikiai žino
arbatos metas lygiai vidurnaktį po žydinčiu gluosniu
žvelgiu
į vidinę veidrodžio pusę
koks sapnas susipins su oranžine realybe
