kalno papėdėje
už trisdešimt sidabrinių
išmaitink alkstančią
dievo bandą Judai
ir atleidimo ženklan
Jėzus patapšnos tau per petį
bet tu tik žvelgi į tolį
stiklinėmis akimis
virpančiose rankose
laikydamas Ariadnės siūlą
o žaltys Kundalini
apsivijęs aplink kaklą
vis taikosi tau atverti
trečiąją akį
suliepsnoja Nojaus laivas
kalno papėdėje
įžengi į viešnamį
ir tavo lūpos nušvinta
– Sveika Marija malonės pilnoji…
Pasakysiu tik tiek (o taip vis tik retai sakau) — pabaiga taip supurtė, kad nieko daugiau apie kūrinį negaliu… 🙂