į glėbį nukrito
paukščio šešėlis
auštant išsiskleidė
sparnai
suklaupau prie
kryžiumi virtusio medžio
kur nematomos lūpos
kuždėjo
– iškeitęs ramybę į nežinią,
kelio atgal nerasi.
– nusibodo pramintais
keliais klaidžioti! –
iškvėpiau ir atsispyręs
sparnais nuo žemės
atsiskyriau
neliko manęs
Visata į save įkvėpė
