statau namus iš nemigomis dekoruotų kriauklių
juose tiek daug tylos
kad laikas virsta krištoliniu rutuliu
buriančiu dabartį
nuo čia iki dabar
tik vienas mirksnis
tik vienas šviesmedis
viena begalybė
turiu prisipažinti
niekada nekeliauju per statiškai byrančią būtį
jei nepasikalbu su kalnuose gyvenančia jūra
net jei dievas pasiūlo kvietimą
į žuvų nuojautomis išguldytą pievą
ir dar šventai tikiu
jog nebūties negalimybė
leidžia banginiams mylėtis vakuume
