būna užmiegu kitoje upės pusėje
kur tuščios sielos
lyg tušti buteliai
ūbauja vėjui papūtus
kartais susėda pusračiu
pusžmogiai su pusdieviais
nusmailintais pagaliukais bado mane
ir vis skiemenuoja
Gu – li – ve – ris
o kartais ištinka tyla
ypač tada kai sausra išdžiovina upę
ir sugižusi žemė verčiasi kūlio
bet visai retai ateina mažas berniukas
vis valgo obuolį ir nepaliaujamai stebisi
kad žmonės nustojo gyventi
patys buviniais pasirinko būti
—ačiū jam kad kartais mane pabudina—
ot
būna užmiegu kitoje upės pusėje
