sakura pavydi banginiams didybės
o jos išminties suvokimas keičiasi
kartu su mėnulio fazėmis
šalia sėdi beveik miręs
dao vienuolis padėjęs
galvą ant akmens šypsosi
būčiai
garuojančiai arbatai
spengiančiai tylai
– reinkarnacijos ratai nustojo suktis
kalba beveik mirusiai sakurai
kažkur po vandeniu
keistas banginis peleku ant dugno išraižo
niekio harmonija skelbia – amžinybė laikinume
—-
įkvepiančiai nusidažo dangus
po kiekvieno runomis aplipusio lašo
sausrai pasibaigus
