prie šulinio
sugirgžda svirtis įmerkiame
kojas į ūką ar miglą
į rasą ar sąmone slystantį sapną
prie šulinio
sugirgžda svirtis kaistančiais
skruostais laikydami rankoj
teptuką vis klausom kaip groja
cikados o orui įkaitus
nuspalvinam muziką
prie šulinio
sugirgžda svirtis nurimusios
vėlės išeina prakalbinti
kvietį ir rugį ir žemę
gruoblėtą už dylančio slenksčio
– – –
prie girgždančios svirties
čia ir dabar gyvenu bet gal
truputėlį atgal
