neuždaryk manęs ėriukų tylėjime
kuomet rytui auštant
jonvabaliai cikadomis virsta
ir raižo dangaus erdvę
nuo žvaigždės lig žvaigždės
neįrėmink manęs fotografijoj
kuomet po mūšio virš galvos
suopiai neršia o žuvys
įklimpsta iki banalumo akinančiuose
raižiniuose
susigūšiu kampe
kad tavo didelės pėdos
nesutraiškytų kvepiančios pievos
kurioje bitės dūzgia lopšinę
niekada nemiegantiems
– Aš ramus, vadinasi, aš egzistuoju.
Darbas margas, tarsi delionė. Pirmoji eilutė daili. Trečias posmas labai jautrus. Apskritai, eilėraštis prabilo kaip siela, išgyvenanti silpnumo akimirką. Tad paskutinė eilutė kiek netikėta.
vadinasi, aš egzistuoju. (((;