(skiriu mums)
pasidėjęs galvą tau ant kelių pasakoju
—
apie rudens ilgesį
apie išskrendančių paukščių tikėjimą
krentančiais lapais
šokinėjančius lietaus žmogučius
sėjančius šviesų liūdesį
—
tiki kiekvienu mano žodžiu
tyla užkamšai erdves
keliančias pavojų
paliečiu tavo lūpas ir pasakoju
—
apie tris saules įsimylėjusias
tamsiąją mėnulio pusę
apie Marso širdyje apsigyvenusį Rėjų
mūsų vaikus dėliojančius mozaiką
iš Visatos atplaišų
—
tiki kiekvienu mano žodžiu
įstabi akimirka tampa žingsniu
iš kasdienybės rutinos
– metas
elegantiškai palieti petį
išslystame prieblanda
į nuskaistintą vakaro vėsą
gerti arbatos keturiese
