(skiriu mano K.)
moterys kvepia
ir talpina savyje begalybes
pačios apie tai
nenutuokdamos
jos išdidžios
atsuka nugaras veidrodžiams
vos iškrinta pirmas sniegas
susisuka į kokoną
ir laukia kol sugrįš argonautai
arba kol vynas nuspalvins sielas
moterys moka tylėti
iki užkimimo kai
susprogsta ir išlyja save
ant pasaulių
ir ant vyrų
—
aš žinau
kaip kvepi tu
ir kokios spalvos
begalybė
tavy
