ištekės sakai vyšnios kamienu
kramtydamas juos
apibrėšiu erdvę žiedlapiais
anapus jų viskas dievo
bet sodas priklausys man
šnarės sudžiūvusios nendrės
prie senos apžėlusios kūdros
iš tamsaus vandens
pastatysiu užkardas laikui
tikėjimą į kastuvą iškeisiu
mano sodo vartelius
kaskart kitas dievas
tykiai numirti praveria
laidoju juos pagarbiai
pilkapyje dangų siekiančiam
paklausit manęs
kur čia geroji žinia
ir jūs teisūs
jos nėra
dievus stabai keičia
ir žinot kas baisiausia
stabai dievais nevirsta
net maldos čia nepadeda
Jie guli užkasti po žemėm ir krizena: žmonės tiki, kad kai palaidoja mus, mūsų jau nebėra. Tiki, kad kažkas mano, o kažkas jų. Tiki, kad gali padėti tik maldos. Ak tie žmonės.