spalvotam voratinkly
nuo vieno žemės krašto
iki kito įstrigo dievas
į tylą nubyra rasa
nuo jo veido
švelniai atsėlina baimė
amžinas laikinumas gresia išnykti
pritrūksta vieno įkvėpimo
ir kūnas sustingsta
iškvėpimo bejėgiškume
tik šviesos spiečius
per lūžinėjantį ledą pasiekia
šiaurės pašvaistę
prie bitėmis nuklotos pievos
dievo akis užsimerkia
vos nustojam ilgėtis
