kai Nyčė įmerkia kojas į citrinomis kvepiantį miegą

išvirkščiom veidrodžių pusėm atsėlina ruduo
budos suglamžo paskutinius tikėjimo likučius
prikala EGO prie kryžiaus ir
laukia nušvitimų

tik kas iš to
Saulė spokso pro plyšį debesyje
nežadėdama pasirodyti
nudžiūvęs Šermukšnis nutapo
visą dangų Mėnulio dulkėmis
iki pat Paukščių Tako

Žvejo laivelis įstringa
į koralais aplipusią
dūlėjančią būtį
įmerkti tinklai tik
korio akutės iškvaišusioms Bitėms

patys įniekinom Grožį
gavę leidimą žudyti

nuo šiol rudenys krentančiais lapais uždengia
VISAS veidrodžių Nimfas
kamine įstrigus Beprotybei

—

aušta niekam nežinomo antžmogio rytas
amen gyvena antrame aukšte iš kairės pusės