– Iš šviesos į tamsą ir viskas iš pradžių! –
sušuko dievas.
žvelgiau iš apačios
toks didelis jis man atrodė
o tada atsivėdėjęs skėliau
per dešinį skruostą
net ūsas atlipo
jis tik švilptelėjo
ir pritūpė
mikliai švystelėjau
runas ant žemės
iškėliau pirštą
– Audra visada prieš tylą
o po tylos žodį ištark
triskart po tris skiemenis. –
užminiau mįslę ir užsimetęs
kryžių ant pečių patraukiau
pietuosna kur dykumos dugne
išskobtoj žiauberėj
prasmė romiai snaudė
