išlanksčiau iš popieriaus vieversį
ant sparnų po obuolį nutapiau
prie uodegos prikabinau šešėlį
ir paleidau skristi
sumaišiau pavasarį su rudeniu
spalvotų lapų ir žiedlapių pūga
siautėjo iki pat dangaus
o tada nurimo
tris dienas kvėpavau tyla
ketvirtos rytą
visas upes nuklojau ledu
jame išraižiau
ATSARGIAI!
po pasaulį keliauja
popierinis dievas
delnais į viršų
o jis tik šypsojosi
iš knygos puslapių
kai ant mano peties
nusileido vieversys
Pirmoji eilutė tokia melodinga, kad pamaniau, jog darbas bus rimuotas 🙂
Tavo poezijoj kuriama gamta — tai žmogaus įtakos negalinti išvengt gamta. Antžmogis ar kita dimensija? 🙂
Kita vertus, tris dienas pakvėpavus tyla, nesunku upes nukloti ledu 🙂
Darbe radau viską: poetiškumą, užuomazgą, kulminaciją ir kaip visad superinę pabaigą. Ir dar daug ką, bet širdies kalba ne anglų kalba — neišversiu 🙂