Vis bado mane pirštais
ir rodo vaikams:
– Štai keistas žmogus,
barstantis raides cinamonu,
kalbantis vėjus apie
žole kvepiančią meilę.
– Jis groja su žiogais
mušdamas būgną
ir maudosi žvaigždžių dulkėse.
– Ir vis nemiega naktimis
piešdamas žiemą.
– Jis net nebijo vienatvės.
Vaikai šypsosi.
Jie supranta.
