Lygiai dvylika minučių
po pusiaunakčio lojant šunims
iškeliu koją per balkoną
ir žvelgdamas stogams į pakaušius,
mėnulio nutiestu lynu,]
keliauju į bekraštę taigą,
kur manęs laukia dantimis
ir uodegomis pasipuošę šamanai.
Susėdę aplink laužą –
giedame gerklines giesmes,
buriame iš kauliukų ateitį elniams,
spėliojame, kuri žvaigždė šią naktį paklys.
Šimtas vieną naktį
mes rišame draugystės mazgus
ir neriame kilpas priešams,
o išaušus šimtas antram rytui,
sulipam į skirtingus kedrus
ir juos supdami
subyrame į atomus,
užklojame sniegu
eskimų iglu,
vėl atskilę nuo ledkalnio,
Golfo srove
pasileidžiame aplink pasaulį:
šamanai atgal į savo bekraštę taigą,
aš – į savo balkoną.
Ir viskas vien tam,
kad Žemė ir toliau suktųsi:
– Juk taip, Galilėjau?..
