Varnų medis prie vingio
į klaikią bedugnę
jaučia net mažiausią
kosmoso tvinksnį.
Rudeniui atėjus
šilumos ir jaukumo
kupini lapai
užkloja šąlančią žemę.
Tik varnos abejingos
laiko pokyčiams
išdidžiai saugo
savo tvirtovę.
Mirštant ir gimstant visatoms
varnų medis išlaiko savyje
idealią rimtį.
Chaoso nepaliestose
nemirksinčiose akyse
švyti viltingas žinojimas –
net klaikiausia bedugnė
turi prasmę tiems,
kurie joje apsigyvena.
– Tuštumos nėra, –
sukarksi medis.
– Tik tuštybė.
