(skiriu M.)
aš nemoku nupiešti rudens
bet moku jame gyventi
o tu gali akimirkon įšaldyti
amžinybę
vis dengiuosi nemigom nuo saulės
kad ši neišdžiovintų sielos
tu kiekvieną rytą renki
nuo palangių rasą
lipdydama iš jos krištolinį rutulį
sapnams nuraminti
būna kalbamės
tylėdami
keičiamės šypsenomis
margindami dangų
begalybių raštais
bet dar dažniau
stebim laumžirgius
ir stebimės
– kaip giliai jie už laiko
—
kvepia šermukšniais mūsų naktų
pakraščiai kaskart vis
į atskiras upes brendant
Tu pats nežinai, kaip moki poetiškai kalbėti.