(skiriu mano K.)
kartais kai kuteni
man nosį smilga
arba
šukuoji mano plaukus
švelniomis savo rankomis
vis dainuoji
būtinai pavėjui
apie laiką kuomet
Žemėje nebuvo žmogaus
nebuvo noro turėti
o buvo
tik gryna tuštuma
alsuojanti meilė
staiga
atsidūsėji būtinai pavėjui
nusišypsai pievoje
sklandančiom saulėgrąžom
ir šnibždi man į ausį:
– Kaip gerai, kad
Dievas pabūgo vienatvės
