(skiriu mano K.)
prie fontano kur
ledinės gulbės stebi
spiečius krintančių žvaigždžių
kur vėjas diriguoja
medžių orkestrui
kur žmonės sėdi ant suoliukų
ieškodami savęs tavęs
kito ar ano
sutikai mane beriantį trupinius
balandžiams ir žvirbliams
vis klausinėjantį
– Kodėl laiko trupiniais pabarstyta pieva virsta pelke?
matei kad aš skęstu
tad ištiesei ranką
nuo tada mes rytais geriam
arbatą su citrina
žiūrim pro atvertą langą į pelkę
o rytui einant į pabaigą
tu sušnabždi
– Mes neįklimpsime.
Kas kartą pelkei keičiantis
Tavim vis labiau patikiu.
