Kai parašyti žodžiai
susilieja į vientisą
rašalo dėmę pasilieku
prie išplėšytų lapų
matuodamas liūdesį
gurkšniais
Kai išeinu už savo
parašytų eilučių
pasivaikščioti po
pavasario nepaliestas
pievas ar žiemos
išpustytus takus
būnu
Kai iškyla lig dangaus
smėlio klaikrodis
tobulas akimirkas
versdamas nebūties
valandomis
ištirpstu
vėl gyvenimą kurpdamas
Vis bado mane pirštais
ir rodo vaikams:
– Štai keistas žmogus,
barstantis raides cinamonu,
kalbantis vėjus apie
žole kvepiančią meilę.
– Jis groja su žiogais
mušdamas būgną
ir maudosi žvaigždžių dulkėse.
– Ir vis nemiega naktimis
piešdamas žiemą.
– Jis net nebijo vienatvės.
Vaikai šypsosi.
Jie supranta.
Juokiuosi
įkvėpęs bekvapės gėlės
samanomis apžėlęs
po galva kerpę pasiklojęs
užmiegu
ryte rūku pabudęs
saulei tylėsiu
Bet
baigiasi girinių laikai
ir vandeniai su undinėmis
žvynus nuo savęs gramdo
visi dviem kojom
vaikščioti mokinasi
Užveriu langą
– Jei dviem kojom vaikštai, –
burba kampe voras, –
tai jau žmogus?
Aidu juokiuosi
Beldžiu dangaus būgną,
net Grįžulo ratai
į taktą suktis nespėja.
Merkiu akį Aušrinei,
o ji gintaru atsilygina.
Nebebursiu daugiau
iš blakstienų,
geriau delnų
linijose paskęsiu.
Penkias dienas maitini
savo merdintį kūną kava
tiesos ieškodamas.
O jei jos nėra,
tik iliuzija?
Vėl dunda ratai,
gal tu pats tik iliuzija?
——
dar gurkšnį svajos
ir miegot į pievas
išeisiu
Kievieną rytą skaičiuoji
rasose paskendusias sėmenis,
dieną džiovini liūdesio
mimikas saulėje.
Naktimis dėlioji pilnatis
ant šachmatų lentos,
kiekvieną partiją
versdamas pralaimėjimu.
—–
Vėl stebiu,
kaip laikas žudo save
gyvenime nepritapdamas.
– Šachas … – tyliai
laikrodis tiksi.
– …ir matas. – į duobę byranti
žemė užbaigia.
Komentaras