lūžtant dangaus ledui pro plyšius išslydę voratinkliai pagauna įsuka suapvalina šimtamečiai senoliai susėdę ratu stebi dangaus lyčių tėkmę taip apmąstydami vientisumą nurimstu savam kokone kur vertikalė sutampa su horizontale nebelieka erdvės tik pulsuojantis laikas tarp begalybės minčių – mylėk Vienį savyje choru pabaigia senoliai——- —– ———plyštant...
– žinai tą dieną kai tvėriau pasaulį snigo taip pat elegantiškai kaip šįryt — užplikau arbatos kiniškai žalios su jazminais ir prikemšu pypkę vyšnių tabako – papasakok dar apie sniegą dievas šypsosi – aš jo nesukūriau pats mane susirado anapus laiko ir tyliai kuždėjo — galėčiau būti — dar ilgai sėdėjom apsnigtoj dabarty be noro išeiti — snaigė kirtusi...
perdozavusi deguonies
žuvis uždaro savyje būtį
tapdama neįveikiama siena niekiui
išraižau ženklą plytoje
ir imu metodiškai ją trupinti
– dangus griūva
blaškosi homo sapiens
rydami tikėjimo dulkes
kreta žuvies kaulai iš juoko
– tikėjime daugiau netikėjimo
nei niekio troškime įsiskverbti į būtį
—
išraižau ženklą plytoje
lauksiu kol laiką ims trupin
paklydau
tarp dievo
ir dievo
neištarto Žodžio
gilyn ir klampyn
anapus idėjų pasaulio
įaugau kojom į akmenį
slystantį laiko paviršiumi
tarp šviežiai atsivėrusių stigmų
link pabaigoj medituojančios baimės
tarp
dievo
neištarto Žodžio
paklydo pats
dievas
tuštuma plečiasi kairiame smegenų pusrutulyje skaitau Pasaulio bangas sniegu apklotoje troboje – trys žingsniai vidun vienas išorėn tik taip save pažinsi – spragsi krosnyje malkos šypsausi langan įsismelkęs šaltis tobuliausia Pertvara laikui ir erdvei iš patalų pakyla katinas – tarp šiapus ir anapus išnyko ribos tokioje Realybėje išsitrina baimės – sumurkia ir pradeda...
Komentaras