esam nes mus sapnuoja vėlės
norėčiau kad jos nepabustų bet
kiekvieną vakarą einam prie jūros
žvelgdami į tolį ieškome burės
skardis toks atviras kad
lengviau pasiekti dangų nei dugną
esam prispausti prigimtinės kaltės
todėl kiekvieną dieną turim atsiprašyti už tai ko nepadarėme
– atleiskit kad sapnuojate
—
vėlės nenori pabusti bet
sapnuoti pavargo
iš Alfos atėmę Omegą
niekada negausit nulio
nes
prie Omegos pridėję Alfą
turėsit tik tarpą
skaičių skalėje
bet ne apie tai aš —–
norėčiau
kad žinotumėt
šiąnakt kažkur
niekio žemėje
lis vektoriais
ant nemiegančio
miesto
ir dar
iš retortos gelmių
griaudės juokas
kils aukštyn
cigarečių kaitra
visata nemiegos
—
prašau tik
nedekit šviesos
kol varvės kava
nakties glėbin
padalink nulį
į begalybę dalių
ir gausi dievą
besišypsantį
saulei
žemei
tau
ir tuomet nebūtina būti
tik įkvėpti
mėtom
pakvipusią
amžinybę
—
aš žuvis
minaretų viršūnės persmeigė kylančią saulę ir laikas sustojo suspaustas dabarties gniaužtuose pulsuoja jūra gelme įrėždama olose tekstus apie judėjimo prasmę visatos persislenka nusitrina gimsta vėl palaipsniui bet po vieną trim sekundėm piečiau trupa mūsų tikėjimai pro užmerktus vokus susiliejam su slenkančiu smėliu iki kito atoslūgio — minaretų viršūnės tik iliuzija besileidžiančiai...
nebūtis ir būtis
tik tuščias garsas
duobkasiui iškasusiam
paskutinę duobę
kai pakvimpa begonijom
prabyla mirusieji
– šitos lūpos per ryškios meilei
—
virsta dulkėmis sielos
šešėliams palietus
Komentaras